Puikiai pamenu tą saulėtą rytmetį masažo salone. Mano nuostabioji kosmetologė Rita tyliai prisėlinus ir įsistebeilijus man į mordą tyliai ištarė: „Veideliui reiktų pagalbos“. Aš žinau, kad ta nuostabioji grožio fėja man tik gero linkėdama tėškė šį faktą, bet… „Palauk palauk! Kokios dar pagalbos??“ Juk visada neaiškų kremą tepusi ant odos tikrai išgirsdavau komplimentų, kad švyčiu. Ok. Jei jau labai atvirai, apie tą švytėjimą paskutinį kartą girdėjau kai laukiausi. Bet tas komentaras, tikriausiai, irgi buvo mestas ne dėl puikios odos būklės. Neaiškios raudonos dėmelės, gilėjančios ne tik juoko raukšlės, sausi odos plotai, kurie negailestingai suėda makiažą kaip išbadėjęs kultūristas po varžybų sukemša kebabą. Dar ir nelemtas trisdešimtmetis kaip tik ant nosies…

Na, tikriausiai išaušo ta diena, kai simuliuoti jaunystės faktu kaip status quo nebereikėtų. Atėjo laikas kažką daryti. Man yra tikrai gėda prisipažinti, kad tik trisdešimties aš sužinojau, kam veidui yra reikalingas tonikas. Tai, kas, atrodo, dar vakar atrodė nereikšmingi ir neaktualūs reikalai, dabar privertė suklusti.

Mano rankose atsidūrė „Esthederm“ kremo bei serumo mėginukai. Toniką gėdos subjaurota sąžine iš karto nusipirkau.

Konsistencija. Šilkinė. Oda, atrodo, atsipalaidavo. Vakariniai ir rytiniai grožio ritualai tapo pramoga. Pasijaučiau moterimi. Subrendusia. Atsakinga. Aišku, ironizuoju, bet, velniai griebtų, galėjau ir anksčiau netingėt.

Mėginukų pakuotes sutraiškiau pirštais kaip raudonus kolorado vabalus akmeniu vaikystėje. Išspaudžiau iki paskutinio lašo. Tada užtikrintai nužingsniavau atgal pas savo grožio guru Ritą ir žinovės balsu pareikalavau jau minėto „Esthederm’o“ kremo, serumo bei šveitiklio. Šiai dienai esu apsiginklavusi stipriai.

Moralas?

Niekas Tavęs už Tave nepalepins.

Jaunystė vėliau ar anksčiau emigruos.

Mylėt save reikėjo pradėt jau vakar.